Daugelis mūsų prisimena muškietininkų šūkį Vienas už visus - visi už vieną. Mintis paprasta ir aiški. Šiuo šūkiu galima apibrėžti vieną iš komandinio darbo principų, kuriame slypi solidarumo esmė ir išreiškia kartu veikiančių žmonių tarpusavio ryšį. Šį ryšį labai lengva pajusti, kai stumi įstrigusią mašiną. Vienas stengiesi kiek įmanydamas - mašina nė iš vietos; kai prisideda dar kelios rankos, pora stumtelėjimų - ir mašina pajudėjo.
Žodis solidarumas kilęs iš lotyniškojo solidus, reiškiančio - tvirtas, rimtas, stabilus. Profsąjungų judėjimui solidarumas pirmiausiai reiškia sutelktumą: tik sutelktomis pastangomis galima keisti visuomenę ir joje esančius santykius, tik bendros pastangos užtikrina jėgą. Ar pavieniui galima atsispirti darbdavių ar valdžios institucijų veiklos neteisingumui? Daugelis atsakytų, kad ne. Solidarumas - tai ir bendra atsakomybė. Norint pastumti mašiną, reikia stumti visiems. Jei dalis stumia, dalis vaidina - procesas stringa. Buityje greitai suprantame, jog turime padėti tiems, kam reikalinga pagalba,- nepalikti vieno žmogaus, kai jam sunku. Tačiau ar tai suprantame visuomenės gyvenime?
Žvelgiant į profesinių sąjungų veiklą, ryškėja vaizdas, kad šalyje veikia tik pirma muškietininkų šūkio dalis: vienas už visus. Daugelio žmonių sąmonėje profsąjunga - tai lyderis arba lyderis ir keli jo draugai. Štai interneto diskusijose skaitome: geriausiai Klaipėdoje veikianti profesinė sąjunga - Raimondas Tamošauskas arba mūsų profsąjunga vaikšto po cechą užrietusi nosį, viską kritikuoja, visada nepatenkinta. Kaip dažnai mes vadiname profesinę sąjungą lyderio pavarde, lyg organizacija būtų jo nuosavybė! Klausdami, ką daro, kur žiūri konfederacija, federacija, šaka, dažnokai kalbame tik apie vadovus. Sausio 13 d. LR Seime vykusiame minėjime monsinjoras Gintaras Grušas, kalbėdamas apie laisvės gynimą, kartu minėjo ir profsąjungas: Kai su darbuotojais neteisingai elgiamasi, profsąjungos ir žmonės turi kelti balsą. Lyg profsąjungos nėra žmonės, paprasti darbuotojai? Tikriausiai monsinjoras kalbėjo apie profsąjungų lyderius, darbuotojų atstovus? Tačiau, citata rodo, kad ir gerbiamojo monsinjoro mintyse profsąjunga lygi lyderiams.
Kas yra padėjęs kurti profesinę sąjungą įmonėje ar įstaigoje, žino, kad pagrindinė problema yra rasti lyderį, vadovą. Mums kaip oras reikalinga profesinė sąjunga, nes mus skriaudžia, apgaudinėja, išnaudoja darbdavys, tačiau niekas nesutinka būti pirmininku, todėl profsąjungos nėra, - labai dažnas skriaudžiamų kolegų paaiškinimas. Kodėl byra profesinė sąjunga? Todėl, kad pirmininkas blogai dirba. Kodėl auga, stiprėja? Todėl, kad pirmininkas dirba gerai. Ar retas atvejis, kai pirmininkas paliekamas vienas kautis su administracija, o nariai apkasuose stebi, kaip jam pavyks? Pavyks - gerai, nepavyks - išstosiu.
Pirmininkus, lyderius kritikuojame ne gailestingai. Bet kodėl dažnai pamirštame antrą šūkio dalį: visi už vieną? Atsakymas paprastas: mums patinka, kad už mus kas nors padarytų darbus. Tai iš vaikystės: miela, kai tavimi rūpinasi, tave globoja, nušluosto nosį.
Tačiau suaugusieji elgiasi kitaip. Jie su pranta, kad arba viską turi pasidaryti pats, arba kam nors sumokėti už paslaugas. Tarsi viskas paprasta: jei mano teisės pažeidžiamos - aš jas ginu. Darau viską, kad pažeidimai būtų pašalinti. Pirmiausia bandau išsiaiškinti savo teises, žiūriu, ar jos iš tiesų pažeistos. Kol kas veikiu vienas. Dažnai pastebiu, kad vienam sunku,- kviečiu į pagalbą draugus. Kartu pamatome, kad teisių gynyba yra nuolatinė veikla: kuo mūsų daugiau, tuo sudėtingiau sutarti - nusprendžiame sukurti struktūras, suformuoti tikslus, uždavinius, veiklos taisykles, išsirinkti atstovus.
Už darbą būtų gerai jiems atlyginti, veiklai organizuoti reikalingos lėšos - susimetame po kelis litus. Pamatome, kad kai kurios problemos mums labai sudėtingos - bandome kooperuotis su kitais kolegomis ir pasisamdyti specialistų: teisininkų, ekonomistų, derybininkų, patarėjų. Daugelis pasakytų, juk tai profesinės sąjungos kūrimosi schema. Taip, tai tiesa, nes niekas pasaulyje kol kas nesugalvojo geresnio mechanizmo darbuotojams ginti savo teises ir atstovauti jų interesams kaip profesinės sąjungos. Šalies Konstitucijos 50 str. nustatyta, kad darbuotojų teises gina ir jų interesams atstovauja profesinės sąjungos. Darbo kodekse darbuotojų atstovavimo funkcija taip pat suteikta profesinėms sąjungoms. Vadinasi, susibūrę į profesinę sąjungą darbuotojai įgytų rimtą įrankį ginti teises ir atstovauti interesams.
Tam tikrą analogiją galima surasti su stalo įrankiais. Vieni valgo su peiliu ir šakute, kiti - tik su šakute, o vaikams patinka valgyti pirštais arba jie nori būti pamaitinti. Todėl aišku, kodėl nemažai darbuotojų profesine sąjunga kaip įrankiu nesinaudoja,- priprato būti maitinami. Kol yra maitinančių, bus ir laukiančių, kad kas pamaitintų, arba sėdinčių kampe ir žliumbiančių. Tačiau idealistų, aukojančių savo energiją, protą, laiką darbuotojų interesų atstovavimui, kiekis yra ribotas. Galų gale jie gali visai išnykti šiame ciniškame ir materialistiniame pasaulyje. Kas tada?
Vis dėlto tikiu, kad idealistai neišnyks, o žmonės pradės suvokti: norint pasiekti geresnio gyvenimo, didesnio atlyginimo, normalių, saugių darbo sąlygų, gero ir sveiko poilsio, etiškų darbinių santykių, reikia įdėti pastangų. Įrankiai yra - ir jie žmonių rankose. Iš lėto žmonės išmoks ir pradės įrankiais naudotis bei visi stos mūru už savo interesą. Turime nustoti laukti gero lyderio, vado, pirmininko ir atsakomybę už likimą imti į savo rankas. Po truputį pajusime, kad veikiant visiems kartu galima pasiekti kur kas daugiau.
