Dirbant lobistini darba visada reikia pirma parodyti aukštą teikiamų projektų paruošimo lygį ir riboti "spontaninę teisėkūrą". ( projektus "iš lubų" ) Taip pat priversti darbdavius ir ypač valstybę teikti projektus su analizėmis ir pagrindimais, užimančiais bent šiek tiek daugiau nei 1 lapas. Nes dabar nežinai ar čia juoktis, ar verkti, kai bazinio vertinimo pažymoje rašoma - "ekonomikai įtakos neturės", "korupcijai įtakos neturės", "išplėstinis vertinimas netikslingas".
Problemėlė yra tame, kad darbdaviai visada, o valstybė dažniausiai pateikia krūvas projektų be jokios rimtesnės motyvacijos. Teikti atsikirtimus nežinant motyvacijos yra neefektyvu, todėl tai nėra daroma.
Darbdaviai siulo projektus be argumentų su viltimi, kad nors vienas praeis.
O turi buti didėsnis dėmesys skirtas kokybei, o ne kiekybei.
Todėl sėkmingam lobizmui viskas privalo būti tobulai išbaigta. Geras lobistas neturi rašyti beletristikos, nes tame nėra prasmės, jis arba dirba rimtai, arba visai nedirba. Šiai dienai silpniausiai lobistinis darbas dirbamas biudžetiniam sektoriuje, procesai voluntaristiniai, nėra sistemingo veiksmų derinimo, visa tai kartu paėmus duoda tokį informacijos srautą, kurį smegenims sunku suvirškinti. Nuo bylų visiškai atitrūkti taip pat negalima, nes reikia sekti praktiką. Projektas be suvokimo, kaip tai veiks praktikoje, gali baigtis labai skaudžiai. Be to, teisminės praktikos formavimas yra viena iš lobizmo sričių. Lobizme daug kas atsiremia į pažintis. O pažintis reikia palaikyti, kad ir prie alaus. Daugelis profsąjungiečių niekaip negali suvokti, kad lobistinė veikla, tai ne valdybos posėdis, o didžiulis įdirbis su žmonėmis. Čia reikia lankstumo, kurio neretai pritrūksta visiems socialiniams partneriams. Pozicija "ne ir taškas" be jokių argumentų ( iš serijos "manau, kad taip bus blogai" ) diskredituoja visą organizaciją. Todėl, kaip jau minėjau, siekis būtų įvesti bent jau dalinę teisėkūros kultūrą. Tai sumažintų projektų srautą. Pasikartosiu: visi pripratę, kad už jos kažkas viską turi padaryti, o juk tai didelis laiko ir finansinių išteklių reikalaujantis darbas, darbas reikalaujantis mąstymo, didelio įkvėpimo. Čia ne vien techninis darbas, kuris padaromas prisėdus prie kompiuterio. Reikalingos idėjos, kurias pagimdyti užima daugiausia laiko. Tada reikia susirinkti ir išanalizuoti visus prieinamus duomenis, sprendimo būdus tuo klausimu. Tik tada yra ruošiamas pats projektas su pagrindimu. Pats paruošimas užima irgi nemažai laiko. Toliau ilgas ir nuobodus darbas užtaisinėjant spragas argumentacijoje ir bandant įtikinti kitus asmenis. Bet dauguma klaidingai mano, kad viskas turi būti gerai, nemokamai, na blogiausiu atveju pigiai. Pamirštama, kad nemokamas tik sūris pelėkautuose.
