Valstybinės mokesčių inspekcijos profesinė sąjunga
Naujienos · Įstatai · Narystė · Diskusijų forumas2024/12/13/ - 04:08
Navigacija
Naujienos
Įstatai
Narystė
Straipsniai
Siuntimai
Taisyklės
Diskusijų forumas
Web nuorodos
Naujienų kategorijos
Kontaktai
Foto galerija
Paieška

Vartotojų tinkle
Prisijungusių svečių: 1
Prisijungusių narių nėra

Registruoti nariai: 20
Neaktyvūs nariai: 2
Naujausias narys: OrestasJuozupaitis

Draugai


Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos

Muitinės darbuotoju profesinės sąjungos svetainė

Prokuratūros darbuotojų profesinė sąjunga

Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga

Laikraštis Lietuvos profsąjungos


Prancuzijos prezidento kalba
Per du žingsnius nuo pražūties

Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy kalba




"... Globalizacijos idėja išblėso drauge su finansinio kapitalizmo, kuris primetė savo logiką visai ekonomikai ir galiausiai ją iškreipė, pabaiga. Rinkos, kuriai negalėjo prieštarauti jokia taisyklė, joks politinis įsikišimas, visagalybės idėja buvo beprotiška idėja. Idėja, kad rinka visada teisi - buvo beprotiška idėja. ..."
Šiandien, naujos kadencijos Seimo pirmąją darbo dieną, dovanojame "Lietuvos žinių" skaitytojams Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy kalbą. Tokios kalbos negalėtų pasakyti nė vienas buvęs ir dabartinis Lietuvos vadovas, kuris išdrįstų pasakyti žmonėms visą tiesą, savo atsakomybe vertintų susiklosčiusias ypatingas aplinkybes ir viešai prisiektų, kad nė vienas šalies pilietis, nė vienas, net pats mažiausias indėlininkas nebus išduotas: "Tai - iškilmingas įsipareigojimas, kurį prisiimu šį vakarą: kad ir kas atsitiktų, valstybė garantuos saugumą ir Prancūzijos bankų bei finansinės sistemos tęstinumą."


Kokios reikia drąsos beprecedentės pasaulinės pasitikėjimo krizės akivaizdoje kalbėti apie tiesą. Bet tik taip ir įmanoma atgauti žmonių pasitikėjimą. Šią programinę kalbą N.Sarkozy Tulone pasakė šių metų rugsėjo 25 dieną, kai iki "pražūties buvo likę du žingsniai". Kadangi Lietuvos valdžia žmonėms ir toliau melavo, dabar likęs tik vienas žingsnis. Tik dabar būsimasis premjeras Andrius Kubilius pateikė krizės įveikimo planą.


Ar A.Kubiliaus planas yra toks pats, kaip N.Sarkozy, kuris suka iš įprasto kelio: visą krizės naštą užkrauti žmonėms ir verslui? "Aš nesutiksiu padidinti mokesčių ir tarifų, kurie sumažintų prancūzų perkamąją galią. Mano tikslas yra sugrąžinti prancūzams jų perkamąją galią, o ne iš jų atimti. Aš nesutiksiu padidinti įmonių išlaidų, nes tai reikš susilpninti jų konkurencingumą, kai, priešingai, jį reikia sustiprinti." Tačiau N.Sarkozy, mažindamas valstybės veiklos išlaidas, užsibrėžė panaikinti valdžios institucijose 30 600 darbo vietų! Štai tikrasis Prancūzijos ir Europos lyderis, o ne koks "metų europietis", išrinktas antraeilio leidinio trečiaeilio priedo.


Tikėkimės, kad iš šiandien Seime iškilmingai prisiekiančių naujos kartos politikų išaugs ne vienas tikras Lietuvos ir Europos lyderis, atsisakantis XX a. pasenusių idėjų, taip pat ir laisvosios rinkos dogmų, mąstantis XXI a. kategorijomis, sugrąžinantis kapitalizmui moralę, o politikai - atsakomybę ir žmonių pasitikėjimą. O kol kas pasinaudokime Europos Sąjungos narystės privilegija ir įsiklausykime į ES pirmininkaujančios Prancūzijos vadovo mintis.


Valdas Vasiliauskas,

"Lietuvos žinių" vyriausiasis redaktorius










Respublikos Prezidento kalba


(Vien tai, kas pasakyta, verta pasitikėjimo)


Tulono "Zenitas". Ketvirtadienis, 2008 metų rugsėjo 25 diena.

Ponios ministrės ir ponai ministrai,

ponios parlamentarės ir ponai parlamentarai,

pone Tulono mere, gerbiamas Hubertai Falco,

mano gerbiami bičiuliai,


šį vakarą noriu kreiptis į prancūzus, nes to reikalauja mūsų šalies situacija. Aš savo atsakomybe vertinu šalyje susiklosčiusias ypatingas aplinkybes.


Beprecedentė pasitikėjimo krizė drebina pasaulio ekonomiką. Iškilo pavojus didžiosioms finansų institucijoms, milijonai mažųjų pasaulio indėlininkų, patikėjusių savo santaupas biržai, mato, kaip diena iš dienos tirpsta jų santaupos, milijonai pensininkų, mokėjusių įmokas pensijų fondams, bijo dėl savo pensijų, milijonai kuklių šeimų dėl kainų kilimo pateko į sunkią padėtį.


Kaip ir visas pasaulis, prancūzai bijo dėl savo santaupų, dėl savo darbo, dėl savo perkamosios galios.

Baimė yra kančia.


Baimė neleidžia imtis kokios nors veiklos, trukdo įsipareigoti.


Kai bijoma, nelieka svajonių, nekuriami ateities planai. Baimė yra pagrindinė grėsmė, kuri šiandien pakibusi virš ekonomikos. Šitą baimę reikia nugalėti. Tai pati skubiausia užduotis. Jos neįveikus, neįmanoma atgauti pasitikėjimo - ne meluojant, bet sakant tiesą.


Prancūzai trokšta tiesos, jie pasirengę ją išgirsti. Jei jie pajustų, kad nuo jų kažkas slepiama, pradėtų dar labiau būgštauti. Jei jie bus įsitikinę, kad nuo jų nieko neslepiama, jie patys ras jėgų krizei įveikti.

Pasakyti prancūzams tiesą - vadinasi, jiems pasakyti, kad krizė nesibaigė, kad jos pasekmės bus ilgalaikės, kad Prancūzija per daug susijusi su pasauline ekonomika, kad bent vieną akimirksnį būtų galima pamanyti, jog ji gali pasislėpti nuo įvykių, kurie šiuo metu drebina pasaulį. Pasakyti prancūzams tiesą - vadinasi, jiems pasakyti, kad dabartinės krizės pasekmės ateinančiais mėnesiais turės įtakos ir plėtrai, ir nedarbui ir perkamajai galiai.


Pasakyti prancūzams tiesą - vadinasi, pirmiausia jiems pasakyti tiesą apie finansinę krizę. Kadangi ši krizė, kuriai lygių nebuvo jau 30 metų, žymi pabaigą pasaulio, kuris buvo statomas griuvus Berlyno sienai ir pasibaigus šaltajam karui. Tas pasaulis rėmėsi didžiąja laisvės ir gerovės idėja.


Karta, kuri nugalėjo komunizmą, svajojo apie pasaulį, kuriame Demokratija ir rinka išspręs visas žmonijos problemas. Ji svajojo apie laimingą globalizaciją, kuri nugalės skurdą ir karą.


Ši svajonė ėmė virsti realybe: atsivėrė sienos, milijonai žmonių buvo išplėšti iš skurdo, bet svajonė sudužo, susidūrusi su religiniu fundamentalizmu, nacionalizmu, asmeniniais reikalavimais, su terorizmu, dempingu, pramonės perkėlimu, nukrypimu nuo pasaulinės finansinės veiklos, ekologiniu pavojumi, paskelbtu natūralių resursų išsekimu, bado streikais.


Globalizacijos idėja išblėso drauge su finansinio kapitalizmo, kuris primetė savo logiką visai ekonomikai ir galiausiai ją iškreipė, pabaiga. Rinkos, kuriai negalėjo prieštarauti jokia taisyklė, joks politinis įsikišimas, visagalybės idėja buvo beprotiška idėja.


Idėja, kad rinka visada teisi - buvo beprotiška idėja.


Per keletą dešimtmečių buvo sudarytos sąlygos, kai pramonė paklūsta trumpalaikio finansinio rentabilumo logikai. Buvo slepiama vis didesnė rizika, kurios reikėjo imtis siekiant vis didesnio ir didesnio našumo.


Buvo įgyvendinamos tokios atlyginimų sistemos, kurios vertė operatorius (maklerius) imtis neapgalvotos rizikos.


Jie apsimetė tikintys, kad padidinus riziką jos nebeliks.


Bankams buvo leista spekuliuoti rinkoje vietoj to, kad jie užsiimtų savo amatu - kauptų lėšas ekonomikos plėtrai ir analizuotų suteikiamo kredito riziką.


Jie finansavo ne verslininkus, o spekuliantus.


Be jokios kontrolės buvo paliktos vertinimo agentūros ir spekuliaciniai fondai.


Įmonės, bankai, draudimo kompanijos buvo priverstos turimus kompanijos aktyvus nurodyti rinkos kaina, kuri tai didėja, tai mažėja, priklausomai nuo spekuliacijos.


Bankai buvo priversti laikytis buhalterinių taisyklių, kurios nepateikia jokių gerų rizikos valdymo garantijų, bet krizės atveju situaciją dar pablogina, užuot tą sukrėtimą sušvelninusios.


Tai buvo beprotybė, už kurią mokame šiandien.


Sistema, kai tas, kuris yra atsakingas už katastrofą, gali išskristi auksiniu parašiutu, kai brokeris savame banke gali prarasti penkis milijardus eurų ir niekas to nepastebi, kai iš įmonių reikalaujama tris ar keturis kartus didesnio našumo nei realus ekonomikos augimas, ta sistema pagilino nelygybę, sugniuždė viduriniąsias klases ir skatino spekuliaciją nekilnojamojo turto, žaliavų ir žemės ūkio produktų rinkose.


Bet ši sistema - tai reikia pasakyti, nes tai yra tiesa - nėra nei rinkos ekonomika, nei kapitalizmas.


Rinkos ekonomika - tai harmoninga rinka, tarnaujanti plėtrai, visuomenei, visiems žmonėms. Tai ne džiunglių įstatymas, ne keleto asmenų besaikis pelnas ir visų kitų aukos. Rinkos ekonomika - tai kainas mažinanti konkurencija, kuri pašalina rentas ir kuria naudojasi visi vartotojai.


Kapitalizmas - ne trumpalaikis, o ilgalaikis reiškinys, kapitalo kaupimas, ilgalaikis augimas.


Kapitalizmas - tai ne spekuliantui suteikta pirmenybė. Tai pirmenybė, suteikta verslininkui, tai atlygis už darbą, pastangas, iniciatyvą.


Kapitalizmas - tai ne nuosavybės praradimas, bendras neatsakingumas. Kapitalizmas - tai privati nuosavybė, individuali atsakomybė, asmeniniai įsipareigojimai, tai etika, moralė, institucijos.


Kapitalizmas - tai tie septyni amžiai, per kuriuos taip nepaprastai suklestėjo Vakarų civilizacija.


Finansinė krizė - ne kapitalizmo krizė. Tai krizė sistemos, kuri nutolo nuo pačių pagrindinių kapitalizmo vertybių, kuri išdavė kapitalizmo dvasią.


Aš noriu pasakyti prancūzams štai ką: antikapitalizmas nepasiūlys jokio dabartinės krizės sprendimo. Vėl prasidėti su kolektyvizmu, kuris praeityje sukėlė tiek nelaimių, būtų istorinė klaida.


Bet nieko nedaryti, nieko nekeisti, visus nuostolius numesti ant mokesčių mokėtojų pečių ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų nutikę, būtų taip pat istorinė klaida.


Iš šios krizės mes galime išeiti gerokai stipresni. Jei mes sutiksime pakeisti savo mąstymo būdą ir elgesį. Jei mes dėsime būtinų pastangų, kad prisitaikytume prie naujos realybės, kuri mums yra neišvengiama. Jei mes veiksime, o ne stengsimės iškęsti.


***

Dabartinė krizė turi mus paskatinti atkurti kapitalizmą, paremtą pastangų ir darbo etika, surasti pusiausvyrą tarp darbo ir taisyklių, tarp kolektyvinės atsakomybės ir individualios atsakomybės.


Reikalingas naujas stabilumas tarp valstybės ir rinkos, nes visame pasaulyje viešoji valdžia priversta įsikišti, gelbėdama bankų sistemą nuo žlugimo. Prieš įvedant naujus reglamentus, turi nusistovėti naujas ekonomikos ir politikos santykis.


Baigta su autoreguliavimu, išsprendžiančiu visas problemas.


Baigta su nevaržoma veikla.


Baigta su rinka, kuri visada teisi.


Iš krizės reikia taip pasimokyti, kad ji daugiau nepasikartotų. Mes ką tik buvome per du žingsnius nuo katastrofos, taigi nebereikia rizikuoti.


Norint atkurti patvarią finansų sistemą, pirmenybė atitenka finansinio kapitalizmo ugdymui.


* * *


Nedvejodamas pasakysiu, kad vadovaujančių asmenų ir operatorių (maklerių) apmokėjimo būdas turi būti apribotas. Buvo per daug piktnaudžiavimo, per daug skandalų.


Tada arba profesionalai sutiks su priimtinomis priemonėmis, arba dar iki metų pabaigos mes išspręsime problemas, remdamiesi įstatymais.


Vadovai neturi turėti socialinio įgaliotinio statuso ir kartu naudotis darbo sutartyje numatytomis garantijomis. Jie neturi gauti nemokamų akcijų. Jų darbo apmokėjimas turi būti indeksuojamas remiantis realiais ekonominiais įmonės laimėjimais. Padarę klaidų ar įstūmę savo įmonę į sunkią padėtį, jie negali tikėtis auksinio parašiuto. Rezultatai turi dominti ne tik vadovus, bet ir kitus darbuotojus. Jei vadovai gali pasirinkti prekių iš atsargų, tokią galimybę turi turėti ir kiti darbuotojai arba, jos nesant, naudotis skatinimo sistema.


Štai keletas paprasčiausių sveiko proto ir elementariausios moralės principų, kurių laužyti aš neleisiu.


Vadovai gauna didžiulius atlyginimus, nes jų atsakomybė labai didelė. Bet negalima norėti labai gero užmokesčio neprisiimant atsakomybės.


Tai dar aiškiau finansinėje veikloje, nei bet kur kitur. Kaip suprasti tai, kad tiek finansų maklerių viską apskaičiuoja teisingai ir per keletą metų patys praturtėja, sužlugdydami finansų sistemą? Atsakomybė turi būti išieškota, o tie, kurie atsakingi už šią katastrofą, - nubausti bent jau finansiškai. Nebaudžiamumas būtų nemoralus. Negalima su tuo susitaikyti ir versti akcininkus, klientus ir pačius kukliausius darbuotojus už tai sumokėti, o tiems, kurie buvo atsakingi, atleisti. Kas galėtų sutikti su tokia neteisybe?


Taigi reikia reglamentuoti bankus ir sureguliuoti sistemą. Nes bankai yra sistemos centras.


Reikia liautis taikius bankams atsargumo taisykles, kurios visų pirma yra ne griežtas rizikos valdymas, o buhalterinio kūrybiškumo skatinimas. Ateityje reikės daug griežčiau kontroliuoti, kaip jie atlieka savo amatą, kokiu būdu vertina ir valdo savo riziką bei jų vidinės kontrolės efektyvumą. Reikia pareikalauti, kad bankai finansuotų ne spekuliacijas, o ekonominę plėtrą.


Krizė turėtų priversti dideliu mastu persitvarkyti visą pasaulio bankinį sektorių. Atsižvelgiant į tai, kas nutiko, ir į laimėjimo svarbą mūsų ekonomikos ateičiai, savaime aišku, kad Prancūzijoje reikšmingą vaidmenį čia suvaidins valstybė.


Reikės imtis taupymo pajamų problemų ir neskaidrių transakcijų, kad kiekvienas galėtų realiai įvertinti savo rizikos laipsnį.


Taip pat reikės kelti tokius klausimus, kurie erzina, pavyzdžiui, apie mokesčių mokėjimo rojų arba apie sąlygas, kuriomis vyksta atviras pardavimas, leidžiantis spekuliuoti parduodant dokumentus, kurių neturima, arba apie nepertraukiamą kotiravimą, kuris leidžia bet kuriuo momentu pirkti ir parduoti aktyvus ir kurio vaidmuo karščiausiais rinkos momentais bei spekuliaciniai muilo burbulai labai gerai žinomi.


Reikės pasidomėti būtinybe aktyvą susieti su rinkos kaina, kuri krizės atveju pasirodo esanti tokia destabilizuojanti.


Galiausiai reikės apsispręsti ir imtis vertinimo agentūrų, kurios buvo tokios silpnos, kontrolės ir pasistengti, kad daugiau nė viena finansinė institucija, nė vienas fondas negalėtų išvengti reguliavimo organų kontrolės.


Tačiau finansų sistema nebus iki galo sutvarkyta, jei nebus baigta su netvarka pinigų srityje.


Pinigai yra finansinės krizės esmė, kaip ir esmė tų netolygumų, kurie veikia pasaulio mainus. Ir jei į tai nebus atsižvelgta, pinigų dempingas galiausiai sukels nepaprastai smarkius komercinius karus ir atvers kelius pačiam blogiausiam protekcionizmui. Kadangi prancūzų gamintojas gali pasiekti tokio našumo, kokio jis nori, jis gali kuo tiksliausiai konkuruoti su žemais kinų darbininkų darbo užmokesčiais, bet jis negali kompensuoti kinų pinigų nuvertėjimo. Mūsų aeronautikos pramonė gali būti tokia kokybiška, kokia tik įmanoma, tačiau ji negali kovoti su kompetencijos pranašumu, kurį dolerio nuvertėjimas suteikė amerikiečiams konstruktoriams.


Taigi aš pasikartosiu, jog, manau, labai svarbu, kad pagrindinių šalių valstybių ir vyriausybių vadovai susirinktų dar iki metų pabaigos, kad pasimokytų iš finansinės krizės ir suderintų savo pastangas pasitikėjimui atkurti. Aš tai su pasitikėjimu pasiūliau Vokietijos kanclerei poniai Merkel, su kuria kalbėjausi ir kuriai taip pat rūpi finansų krizė ir jos pamokos.


Aš esu įsitikinęs, kad blogio šaknys yra gilios ir kad reikia vėl atsisakyti visos pasaulinės finansų ir pinigų sistemos, kaip tai buvo padaryta Breton Vudse po Antrojo pasaulinio karo, kad būtų galima sukurti pasaulinio sureguliavimo priemones, kurios nuo šiol yra būtinos mainų globalizacijai. XXI amžiaus ekonomikos jau nebeįmanoma valdyti XX amžiaus ekonomikos priemonėmis. Jau nebegalima apie rytdienos pasaulį galvoti remiantis vakarykštėmis idėjomis.


Kai centriniai bankai kiekvieną dieną apskaičiuoja visų bankų finansinius išteklius, kai amerikietis mokesčių mokėtojas yra pasirengęs išleisti tūkstantį milijardų dolerių, kad išvengtų bendro bankroto, aš manau, kad nebeverta kelti klausimo apie viešosios valdžios įsikišimo į finansų sistemos veikimą teisėtumą!


Taip, būna ir taip, kad autoreguliavimas yra nepakankamas. Taip, būna ir taip, kad rinka klysta. Taip, būna ir taip, kad konkurencija būna neveiksminga arba nesąžininga. Tuomet privalo įsikišti valstybė, nustatyti taisykles, investuoti, dalyvauti ir laiku atsitraukti, kai jos kišimasis nebereikalingas.


Nieko nėra blogiau nei valstybė - dogmų vergė, užsisklendusi doktrinoje, kuri tokia pat nelanksti kaip religija. Įsivaizduokime, kur būtų atsidūręs pasaulis, jei amerikiečių vyriausybė, susidūrusi su finansine krize, būtų nieko nedariusi ir konkurencijos, biudžeto, pinigų klausimu būtų laikiusis nežinia kokios ortodoksijos įstatymų.


Susiklosčius tokioms ypatingoms aplinkybėms, kai visi verčiami veikti, aš kviečiu Europą apsvarstyti savo galimybes reaguoti į tai, kas neatidėliotina, persvarstyti savo taisykles, principus ir pasimokyti iš to, kas vyksta pasaulyje. Ji turi rasti priemonių veikti, kai situacija to reikalauja, o ne pasmerkti save viską ištverti.


Jei Europa nori išsaugoti savo naudą.


Jei ji nori tarti savo žodį, pertvarkant pasaulio ekonomiką.


Jei ji nori rasti priemonių išeiti iš dabartinės krizės ne nusilpusi, o sustiprėjusi, ji turi nukreipti kolektyvinį mąstymą į savo konkurencijos doktriną, kuri, mano manymu, tėra tik priemonė, o ne tikslas; į savo gebėjimą mobilizuoti resursus ruošiantis ateičiai; į savo ekonominės politikos priemones; į savo tikslus, keliamus pinigų politikai. Žinau, kad tai sunku, nes Europa - tai 27 šalys, bet kai keičiasi pasaulis, Europa taip pat turi keistis. Ji turi sugebėti atsikratyti visų savo dogmų. Ji negali būti pasmerkta tapti visų kitų pasaulio politikų kintamąja todėl, kad pati nerado veikimo priemonių. Jei tai, kas įvyko Jungtinėse Amerikos Valstijose, būtų įvykę Europoje, kaip greitai, su kokia jėga ir ryžtu Europa būtų atsispyrusi krizei? Visi europiečiai supranta, kad geriausias atsakas į krizę turėtų būti europietiškas. Kaip Sąjungos Prezidentas, aš pasiūlysiu iniciatyvų jau kitame Europos Tarybos posėdyje.


* * *


Kalbėdamas apie mūsų šalį, aš tai sakau prancūzams, kurie bijo dėl savo santaupų, saugomų bankuose ir kitose finansinėse įstaigose: Prancūzijos bankai atrodo galintys įveikti dabartinius sunkumus, bet jei jie dėl spekuliacijos atsidurs sunkioje padėtyje, aš nesutiksiu, kad bent vienas indėlininkas prarastų bent vieną eurą dėl to, kad finansinė įmonė nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų.

Indėlininkų, kurie pasitikėjo mūsų šalies bankais, draudimo kompanijomis, finansinėmis institucijomis, pasitikėjimas nebus išduotas. Jie nemokės už vadovų klaidas ir akcininkų neatsargumą.

Tai iškilmingas įsipareigojimas, kurį prisiimu šį vakarą: kad ir kas atsitiktų, valstybė garantuos saugumą ir Prancūzijos bankų bei finansinės sistemos tęstinumą.


Aš tai sakau ryžtingai: jei dabartiniai sunkumai sukels kredito limitą, kuris neleis prancūzams ir įmonėms, ypač mažoms ir vidutinėms, finansuoti savo investicijų arba užtikrinti išteklių, valstybė įsikiš, kad šios investicijos būtų užtikrintos. Ji tai padarys per užstatus, garantijas, kapitalo įnašus arba per bankų reglamentavimo pakeitimus, bet ji tai padarys, siekdama apsaugoti, kad, susiklosčius neišvengiamoms aplinkybėms, privati finansavimo ekonomika nenugrimztų į ilgalaikę krizę.


Nors prancūzų šeimos yra vidutiniškai daug mažiau įsiskolinusios nei daugumos kitų išsivysčiusių šalių šeimos, kyla rizika, kad bus daug sunkiau įsigyti būstą ir nuosavybę dėl kreditų sumažėjimo, dėl palūkanų tarifų išaugimo ir dėl jau ir taip nepakankamos pasiūlos, kad patenkintų esamus poreikius, sumažėjimo. Bus skubiai priimtas mobilizacijos įstatymas būstams. Aš imsiuos veiksmingų priemonių, kad dabartinės nekilnojamojo turto programos būtų tinkamai vykdomos ir visuomeniniam sektoriui priklausantys sklypai būtų atlaisvinti, kad ten būtų galima statyti būstus ir taip prisidėti prie kainų, kurios tapo pernelyg didelės, sumažinimo.


Susidūrus su veiklos sulėtėjimu, natūraliai kyla klausimas apie mūsų ekonomikos stiprinimą. Šį stiprinimą mes pradėjome gerokai anksčiau nei visi kiti, dar prieš metus, imdamiesi priemonių dėl papildomų valandų, nekilnojamojo turto paskolų palūkanų, dėl paveldėjimo mokesčių, tyrimo mokesčių kredito; prie jų prisidėjo ir kitos reikšmingos priemonės, kaip dalyvavimo išlaisvinimas.


Ši veiklai suteikta parama mums leido geriau atsilaikyti prieš krizę.


Bet jei veikla ims mažėti labai smarkiai ir ilgą laiką, aš nedvejodamas imsiuosi priemonių jai paremti. Šiandien reikia šaltakraujiškumo. Saugotis skubotų reakcijų, bet tuo pačiu būti pasirengus veikti greitai ir ryžtingai.


* * *


Dabartinė krizė yra struktūrinė krizė. Ji pranašauja didžiulius pasikeitimus. Šiai struktūrinei krizei turi atsakyti struktūrinė politika. Pasaulis keičiasi. Mes turime keistis kartu su juo. Mes privalome, kiek tai įmanoma, užbėgti šiems pokyčiams už akių. Krizė kviečia ne sulėtinti reformų ritmą, o jį paspartinti.


Aš noriu pasakyti prancūzams, kad nėra jokios stebuklingos išeities, kuri leistų mūsų šaliai išvengti pastangų, būtinų krizei įveikti. Žinoma, pirmiausia reikia pagalvoti apie labiausiai pažeidžiamus, kurių gyvenimas tapo pernelyg sunkus ir kurie kenčia. Krizės metu solidarumas su sunkiai gyvenančiais turi būti kuo tvirčiausias. Štai dėl ko aš priėmiau sprendimą įkurti RSA (Aktyvaus solidarumo pajamų fondą), padidinti senatvės minimumą, pačias kukliausias grįžimo pensijas ir senatvės pensijas, o tiems, kurie gauna socialinį minimumą, kurių perkamoji galia nėra užtikrinta, skirtingai nuo tų, kurie gauna šeimines pašalpas ir pensijas, skirti išimtines kompensacijas ir kompensuoti tą realaus kainų augimo pavėlavimą.


Kai prancūzams nori pasakyti tiesą, ją reikia sakyti iki galo, o tiesa yra ta, kad valstybė negali be galo kompensuoti savo einamųjų išlaidų ir savo solidarumo išlaidų paskolomis. Ateina diena, kai reikia mokėti savo skolas.


Valstybės pinigai yra prancūzų pinigai. Jie pernelyg sunkiai dirbo, kol juos uždirbo, kad galėtume, turėtume teisę juos švaistyti.


Ieškant manevravimo maržų, ruošiantis ateičiai, valstybės veiklos išlaidos turi būti sumažintos. Ateinantieji metai bus beprecedenčiai - valdžios institucijose bus panaikinta 30 600 darbo vietų. Visuomeninės politikos generalinė revizija ir toliau dirbs šia kryptimi. Ligoninių reforma leis paprasčiau gauti gydymą ir pagerins jo kokybę, panaikindama nereikalingas išlaidas. Ligoninių valdininkai bus suinteresuoti savo biudžeto stabilumu ir visur valdžios institucijose tarnautojai bus susiję su produktyvumo pelnu. Tai tikra kultūrinė revoliucija, kuri vyksta vietoje ir kuri iš esmės pakeis elgesį.


Gerai išnagrinėjus juridinę sritį ir karinius pertvarkymus, reikia eiti dar toliau reorganizuojant mūsų administracijas ir visuomenines tarnybas. Nuo ateinančių metų pradėsime antrą valstybės reformos etapą.


Didieji mūsų vietos administracijų reformos darbai prasidės sausio mėnesį. Atėjo laikas užduoti klausimą apie vietos bendrijų pakopas, kurių skaičius ir kompetencijų raizgynas yra neefektyvumo ir papildomų išlaidų šaltinis. Svarbiausia yra mūsų ekonomikos konkurencingumas. Jis negali atlaikyti pernelyg didelio valstybės išlaidų svorio.


Bet, kai tokia ekonomikos padėtis, aš netaikysiu griežtos politikos, kuri tik sustiprintų krizę. Aš nesutiksiu padidinti mokesčių ir tarifų, kurie sumažintų prancūzų perkamąją galią. Mano tikslas yra sugrąžinti prancūzams jų perkamąją galią, o ne ją iš jų atimti.


Aš nesutiksiu padidinti įmonių išlaidų, nes tai reikštų susilpninti įmonių konkurencingumą, kai, priešingai, jį reikėtų sustiprinti. Įmones versti mokėti tuo pretekstu, neva tai neskausminga, - vadinasi, daryti didžiulę ekonominę klaidą, kokia buvo padaryta 70-ųjų metų viduryje, per pirmąjį naftos sukrėtimą; jo pragaištingus rezultatus mes žinome.


Prancūzija išeis iš krizės investuodama ne mažiau, o investuodama daugiau. Tai priežastis, dėl kurios nuo šiol naujos investicijos bus atleistos nuo profesinių mokesčių, kurie jas verčia išlaidauti. Bus rengiamas susitarimas su vietos bendruomenėmis ir ieškoma priemonių, kuo tai pakeisti, kad pasekmės ekonomikai būtų ne tokios pavojingos. Realizuoti šią būtiną reformą nebus delsiama.


Prancūzija išeis iš krizės dirbdama ne mažiau, bet dirbdama daugiau. Turime daryti viską, kad darbas būtų skatinamas, nors jau keletą dešimtmečių buvo stengiamasi bet kokiomis priemonėmis jį sugniuždyti.


Įvesdami 35 darbo valandų reformą, mažindami papildomų darbo valandų įkainį, neapmokestindami mažų atlyginimų, įsteigdami Aktyvaus solidarumo pajamų fondą, numatydami ateityje stiprinti dalyvavimą ir suinteresuotumą, visada siekiame to paties tikslo: padaryti taip, kad darbas įmonei mažiau kainuotų, kad darbas apsimokėtų, kad darbas būtų išlaisvintas. Krizė turi mus paskatinti eiti toliau ir greičiau reformų keliu, reabilituoti darbą tuo metu, kai žlunga spekuliatyvus finansų modelis.


Būsimasis dalyvavimo ir suinteresuotumo įstatymas kaip tik įeina į tą kapitalo ir darbo stabilumo atstatymo perspektyvą. Neatiduoti viso pelno vadovams ir akcininkams, didžiausią dalį skirti tiems, kurie savo darbu kuria materialines gėrybes, grąžinti darbuotojams pirkimo galią, nedidinant pastovių įmonių mokesčių, ir taip atstatyti kapitalizmą į jo vietą - tai kita revoliucija, kurios turime imtis šalia Aktyvaus solidarumo pajamų fondo.


Ar dar reikia pridurti, kad dabartinėje pasaulio ekonomikos situacijoje darbo kainos padidinimas būtų savižudiškas?


Atleidimo nuo atlyginimų mokesčio apribojimas būtų ne įmonėms suteikiama dovana, o prisidėjimas prie darbo vietų naikinimo tuo metu, kai plėtros sumažėjimas didina nedarbą ir nesiliauja intensyvėjusi šalių, kur darbo užmokesčiai maži, konkurencija.


Aktyvaus solidarumo pajamų fondo finansavimas apmokestinant darbą turėtų tų pačių pasekmių.


Vis dėlto aš priimu sprendimą finansuoti Aktyvaus solidarumo pajamų fondą lengvai apmokestinant finansines pajamas, kurios jau keletą metų didėja daug greičiau nei darbo pajamos. Tai teisingas ir protingas sprendimas. Jis neverčia abejoti bendru atskaitymų mažinimo tikslu, nes mokesčių ir išlaidų sumažinimas, kuris priimtas jau 15 mėnesių, tą padidėjimą sumažino daugiau nei 10 milijardų.


Palaipsniui auga skaičius tų, kurie iki šiol gaudavo paramą; jie bus skatinami imtis darbo, bus sumažinti santaupų pajamų tarifai.


Kita kapitalizmo figūra, kurią reikia reabilituoti, yra verslininkas. Finansiniam kapitalizmui reikia priešpriešinti verslininkų kapitalizmą. Šalia darbo vertės ekonominės vertės sistemos centre reikia vėl atkurti įmonės dvasią. Tai visa ekonomikos modernizacijos įstatymo filosofija, ir ateityje tai bus kitas ekonominės politikos prioritetas.


Jei mums trūks verslininkų, gebančių kurti rytdienos ekonomiką, tai ne todėl, kad prancūzai labiau nei kiti nejaučia įmonės dvasios, o todėl, kad buvo daroma viskas, kad prancūzai nesiimtų verslo, kaip ir buvo daroma viskas, kad jiems nedirbtų.


Darbuotojo pastangas priešpriešinti lengviems spekuliacijos pinigams, verslininko, kuris savo įmonėje rizikuoja viskuo, įsipareigojimus priešpriešinti finansinių rinkų anonimiškumui, gamybos kapitalizmą priešpriešinti trumpalaikiam kapitalizmui, teikti pirmenybę pramonei tuo metu, kai susispaudžia finansų gniaužtai, tai visa ekonominės politikos, kuriai aš noriu vadovauti, prasmė.


* * *


Pasakyti prancūzams tiesą - vadinasi, jiems pasakyti, kad iš pertekliaus pasaulio mes pereiname į stokos pasaulį. Tai yra iš pasaulio, kuriame gamtiniai turtai buvo naudojami lyg būtų neišsemiami, į pasaulį, kuriame kasdienis rūpestis bus tai, kad ateityje gamtiniai ištekliai vis labiau seks.


Stokos pasaulyje reikės daug brangiau mokėti už naftą, dujas, žaliavas.



Prancūzai turės gaminti kitaip, vartoti kitaip. Jie turės išmokti pastoviai dėti pastangas ir taupyti retus išteklius, kurių nebegalima švaistyti.


Užterštumas ir klimato atšilimas grasina planetos ateičiai. Kiekvienas turi dėti pastangas, keisti elgesį ir mažiau teršti.


Jei nenorime, kad labiausiai žmonių apgyventose vietose įvyktų ekologinės katastrofos, taip pat žmogiškosios ir politinės katastrofos, jei norime išvengti to blogio, kurį sukels vandens ir kultivuojamų žemių trūkumas, reikia, kad kiekvienas įvertintų savo pasirinkimo pasekmes, reikia, kad kiekvienas toleruotų savo apsisprendimų kainą ir mokėtų teisingą kainą už tai, ką vartoja.


Rytdienos pasaulyje teršėjo-mokėtojo principas turi būti taikomas visur, jei mes nenorime ateinančioms kartoms palikti negyvenamo pasaulio.


Jei reikia mažiau apmokestinti investicijas, mažiau apmokestinti darbą, mažiau bausti pastangas ir sėkmę, mažiau apmokestinti švarius produktus, reikia daugiau mokėti už taršą.


Mokesčių sistemą būtina panaudoti iššūkiui ekologijai atkurti, jei norime skatinti rimtus, didelius elgesio pokyčius.


Jei dabartinėje sistemoje, kur tiek prancūzų susidūrė su savo perkamosios galios sumažėjimu, negalima branginti plataus vartojimo prekių, aš noriu pasakyti, o aš tuo tikiu, kad bonus-malus (padidinimo-sumažinimo koeficiento) sistema yra gera sistema. Ypač akivaizdi buvo patirtis automobilių srityje, kai per 8 mėnesius paskirsčius 500 000 bonusų masiškai padidėjo ekologiškesnių automobilių paklausa. Ši nepaprastai drąsinanti bonus-malus sistema, leidžianti laimėti ištisus metus keičiant vartojimo įpročius, bus taikoma ir kitiems produktams. Šis taikymas bus vykdomas pagal susitarimą. Jis vyks laipsniškai. Bet jis vyks.


Aš prisiimu įsipareigojimą. Taip pat prisiimu iškilmingą įsipareigojimą, kad visos Grenelle aplinkos susitarimų išvados bus įgyvendintos, nes jos padės mūsų šaliai atsidurti neišvengiamų pokyčių priešakyje, tų pokyčių, kurie ateityje visas pasaulio šalis skatins suprasti ekologinį pavojų ir naftos bei kitų neatnaujinamų resursų išsekimo pavojų.


Aš tikiu ilgalaike plėtra.


Tai, ką mes nusprendėme daryti, yra labai ambicinga. Pastangos, kurios bus prisiimtos dėl padrąsinančios mokesčių sistemos, dėl naujų investavimo taisyklių, bus milžiniškos. Tai tikras mūsų ekonominio ir socialinio gyvenimo bei darbuotojų modelio keitimasis, kuris vyks ateityje.


Grenelle aplinkos sutarčių įgyvendinimas - tai 4 kartus padidintas mūsų viešojo transporto pajėgumas švariose vietovėse, papildomų 2000 kilometrų didelio greičio linijų statyba, geležinkelio greitkeliai, jūrų greitkeliai, milijardas eurų, skirtų ilgalaikiams plėtros tyrimams, kurių perspektyva 2012 metai, visų socialinių būstų ir visuomeninių pastatų parko atnaujinimas, juos pritaikant energijos ekonomijos poreikiams.


Visos šios naujos išlaidos bus padengtos būsimų energijos ekonomijų ir mūsų veikloje sukels nepaprastą potraukio efektą. Šį kartą bus kalbama ne apie ateities aukojimą dabarčiai, bet, priešingai, apie kuo geresnę mūsų šalies situaciją drąsiai pasitinkant ateitį.



Mes masiškai plėtosime naujų energijos šaltinių, švarių technologijų, naujų transporto sistemų, tokių, kaip elektra varomas automobilis, tyrimų programas. Bus pagreitintas mūsų atominių elektrinių pakeitimas naujos kartos elektrinėmis. Bus daroma viskas, kad bendrojo transporto infrastruktūrų programa būtų pradėta efektyviai įgyvendinti kaip galima greičiau. Aš noriu, kad būtų pradėtas tirti didelis viešojo transporto infrastruktūrų atnaujinimo planas didžiuosiuose miestuose, kur padėtis dažniausiai yra kritiška. Valstybė yra pasirengusi tuo pasirūpinti kartu su vietos bendruomenėmis ir prisidėti prie finansavimo.


Pasakyti prancūzams tiesą - vadinasi jiems pasakyti, kad žengiame į žinių ekonomiką, kuri bus XXI amžiaus ekonomika. Nebegalima daugiau laukti, reikia investuoti į mokymą, tyrimus, inovacijas. Nebegalime laukti, reikia įgyvendinti ir skaitmeninę revoliuciją.


Tai priežastis, dėl kurios aš noriu, kad mūsų profesinio rengimo sistema būtų permąstyta. Ši profesinio rengimo reforma, kuri yra socialinių partnerių derybų objektas, turėtų būti ambicinga ir aš noriu, kad ji būtų kuo greičiau įgyvendinta. Diagnozę žino visi. Noriu, kad sprendimai būtų priimti iki metų pabaigos.


Dėl to aš noriu, kad mūsų universitetai būtų autonomiški ir kad dalis EDF (Prancūzijos elektros energijos) kapitalo būtų parduota mūsų universitetų miestelių finansavimui. Ir todėl mes atiduosime universitetams jų atradimų intelektualinę nuosavybę ir jos valorizacijos galimybes.


Dėl to tyrimų mokesčių kreditas pakeltas iki 30 proc., mūsų tyrimų sistema bus reformuota, o nacionalinė tyrimų strategija bus apibrėžta.


Biudžeto prioritetai atskleidžia šiuos įsipareigojimus mokslui ir tyrimams: daugiau nei milijardas per metus skiriamas mokslui ir per 800 milijonų per metus - tyrimams.


* * *


Visi šie iššūkiai yra milžiniški.


Bet mūsų šalis gali juos atlaikyti. Aš pasitikiu prancūzais. Aš tikiu prancūzų galimybėmis. Esu tikras, kad mūsų reformos atneš vaisių. Esu įsitikinęs, kad savo darbu mes mokėsime išsikovoti savo vietą XXI amžiaus pasaulyje. Aš pasitikiu mūsų galiomis atkurti kapitalizmą.


Niekada nuo 1958 metų nebuvo padaryta tiek pokyčių per tokį trumpą laiką. Kai pasaulio ekonominė situacija taps geresnė, mes išvysime visus vaisius: mūsų finansų stabilumą, darbo vietas, perkamąją galią ir kiekvieno gerovę.


Aš nusprendžiau siekti mūsų ekonomikos ir mūsų visuomenės modernizacijos nepaisydamas visų sunkumų, nes mes neturime kito pasirinkimo, nes mes negalime daugiau laukti.


Kai tik senosios idėjos ir senosios struktūros bus nušluotos, mes turėsime būti lakios vaizduotės ir ryžtingi.


Mes galime rinktis - ištverti šiuos pokyčius ar jiems vadovauti. Aš jau pasirinkau. Prancūzės, prancūzai, sunkumų sūkuryje mes turime žengti prieš visą pasaulį, o ne sekti paskui jį.


Tegyvuoja Respublika!

Tegyvuoja Prancūzija!

Parašė Administratorius 2008/11/26/ - 14:33 0 Komentarai · 63204 Skaityta · Spausdinti

Komentarai
Komentarų neparašyta.

Rašyti komentarą
Prisijunkite, norėdami parašyti komentarą.

Reitingai
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungti arba prisiregistruoti.

Nėra reitingų.

Prisijungti
Nario vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruokis

Pamiršai slaptažodį?
Paprašyk naujo

Skirkite 2% paramą

Visos teisės saugomos © 2007 Valstybinės mokesčių inspekcijos profesinė sąjunga
Programini palaikymą atlieka Rimas Armaitis
Powered by PHP-Fusion © 2003-2006Fusion 6 by: PHP-Fusion Themes5081819 Valstybinės mokesčių inspekcijos profesinė sąjunga Unikalių apsilankymų